„Tu pabandyk pasižiūrėt,

Gal kiek ne taip, gal kiek kitaip,

Tikiu paprasti daiktai apsivers,

Ką nors neregėto ir naujo atvers“

 

Pasirinkau šiuos FOJE „Kitoks pasaulis“ dainos žodžius savo praktikos apibendrinimui. Visgi čia tiktų bet kuris dainos posmelis, nes jos žinutė - apie kitokį požiūrio kampą, kuris labai reikalingas mokykloje.

 

Mokyklos kasdienybė reikalauja lankstumo ir mąstymo keitimo. Tą jau žinojau ir dar aiškiau patyriau šios praktikos metu. Mokymo procese mokytojas turi būti atviras mokiniams, naujovėms, savo paties netobulumui. Be to reikia nuolat sau priminti, kad vaikai ir paaugliai gyvena šiek tiek „kitokiame pasaulyje“ nei mes, suaugusieji. Tai gali tapti tiek iššūkiu, tiek didele dovana. Iššūkiu dėl mums savaime suprantamų taisyklių, elgesio normų nepaisymo, tarpusavio nesusikalbėjimo, dovana - tiltu į tą pasaulį, kurio dažnai ilgimės. Daug galvoju apie tai, kad švietimo sistemos laukia neišvengiami pokyčiai. Perkrautos programos, dirbtinis intelektas, mokymąsis, orientuotas į greitą rezultatą, nebepalieka vietos vertybių ir tradicijų puoselėjimui, tolina mus nuo to, kas bendražmogiška ir vienija. Pavargę mokytojai ir maištaujantys vaikai - mokyklos kasdienybė, bet tikiu, kad pokytis įmanomas. Galbūt ne toks, kad „pasaulis apsiverstų“, kaip FOJE dainoje, bet bent jau prisiimant atsakomybę už tą aplinką, kurią kuriame savo klasėje - už savo žodžius, veiksmus, kurie paliečia kitą.

 

Kaip aš matau save kaip mokytoją šiandien?

 

Kaip ir bet kur kitur, visų pirma esu žmogus. Man svetima dangstytis pareigomis, pasiekimais, bendrauti iš galios pozicijos. Tikiu, kad esame skirtingi, bet vienijami kažko stipresnio už mūsų skirtumus. Privalome rasti bendrą vardiklį tarp skirtingų pasaulių, esu mokykloje visų pirma tam, kad padrąsinčiau vaikus būti savimi, gerbiant ir paliekant vietos šalia esančiam. Noriu ir siekiu mokyti žvelgti giliau, kelti klausimus, tyrinėti mus supančią aplinką, kaip jau minėtoje FOJE dainoje, neprisirišti prie vieno požiūrio kampo. Manau, kad vaikai mokosi tiesiogiai iš mokytojų, tad visų pirma reikalavimus keliu sau, remiantis ne perfekcionizmu, o vertybėmis, kuriomis tikiu.

 

Tuo pačiu esu mokytoja, kuri dar mokosi. Stebiu save mokymosi procese, matau savo klaidas, to pasekoje galiu geriau suprasti mokinius, jų patiriamus iššūkius bei elgesio ypatumus. Manau, tai padeda užmegzti artimą ryšį ir kurti aplinką, kurioje saugu būti savimi.