Praktikos metu buvo įdomu stebėti, kaip keičiasi mano vedamos pamokos, jų struktūra ir turinys. Man labai padėjo ir tinkamu keliu nukreipė bendradarbiavimas su mentore – jos pastebėjimai, įžvalgos ir turima patirtis. Kadangi jau dirbu pradinio ugdymo mokytoja ir praktiką atlikau savo mokykloje, stengiausi užsibrėžti konkrečius tikslus, siekiant gerinti pamokų kokybę, tarp jų – naujų metodų paieška, įtraukiojo ugdymo stiprinimas, laiko valdymo ir pamokos planavimo įgūdžių tobulinimas, užduočių diferencijavimas ir integruotų pamokų organizavimas. Didžiausiu pasiekimu per šį laiką laikau drąsą atsiriboti nuo vadovėlių medžiagos ir atsižvelgiant į BUP, organizuoti pamokas savo nuožiūra, orientuojantis į užduočių kokybę, ne kiekybę. Tam reikėjo dar labiau išsigryninti pamokos struktūrą, atsirinkti esminius dalykus, tad buvo labai svarbu, kad visą šį procesą stebėtų ir grįžtamąjį ryšį suteiktų patyręs pedagogas.

 

Po pirmos stebėtos pamokos kartu su mentore aptarėme jos stipriąsias ir silpnąsias puses. Mentorė atkreipė dėmesį, kad klasėje jaučiama darbinga atmosfera, mokiniai laikosi susitarimų, mokinių ir mokytojos santykis šiltas ir pagarbus. Taip pat kaip privalumą įvardino pamokos struktūrą, mokinių gebėjimą savarankiškai įsivertinti bei išlavintą jų reflektavimo įgūdį. Prie tobulintinų sričių kartu paminėjome pamokos planavimą, atsižvelgiant į turimą laiką, kadangi nepavyko atlikti visų numatytų užduočių ir pamokos apibendrinimą teko nukelti į kitą pamoką (kaip pradinio ugdymo mokytoja galiu sau tai leisti, tačiau užsibrėžiau tikslą tilpti į pamokos laiką). Su mentore aptarėme ir tai, kad norėtųsi įvairesnės veiklos, nes pamoka buvo šiek tiek monotoniška, tad nusprendžiau praktikos laiką skirti taip pat ir įtraukiojo ugdymo stiprinimui. Svarstant prieš tai minėtų pamokos trūkumų priežastis, su mentore pasidalinau savo nuomone dėl perkrautų BUP, kurios labai apriboja, o užduočių gausa neleidžia išsitekti laike, išlaikant norimą pamokos struktūrą. Vis dėlto kartu išsigryninome tai, kad kūrybiškiau į pamokas pažvelgti ir skirti daugiau laiko teorijos įsisavinimui trukdo prisirišimas prie vadovėlio medžiagos, o ne pačios BUP. Tad siekiant stiprinti pamokų įtraukumą, išbandyti naujų metodų ir tilpti pamokos laike, pagrindine užduotimi tapo tiksliai įvardinti sau ir mokiniams kiekvienos pamokos tikslus ir pasirinkti savo nuožiūra tinkamiausią kelią jų įgyvendinimui. Dar vienu pamokų tobulinimu mentorė nurodė užduočių diferencijavimą, tačiau jau apie tai kalbant, o vėliau ir savarankiškai išbandant pamokų metu, supratau, kad šiuo metu man ši užduotis yra per sudėtinga ir įneša į pamokos struktūrą daugiau chaoso negu duoda naudos.

 

Po pirmos pamokos stebėjimo su mentore, kuri taip pat yra trečios klasės mokytoja, kartu pravertėme  matematikos ir lietuvių kalbos vadovėlius. Mokiausi atsirinkti, kas kiekvienoje temoje yra svarbiausia. Pastebėjau, kad kai kurios temos yra visiškai nereikšmingos ir jas galima tiesiog praleisti, skiriant daugiau laiko esminiams akcentams. Dėl to man labai palengvėjo ir visas mokymo procesas nušvito naujomis spalvomis, o išsikelti tikslai ėmė atrodyti lengviau pasiekiami. Toliau, iki kito stebėjimo, dirbau ir gilinausi į tobulintinus pamokų aspektus savarankiškai, tik retkarčiais konsultuodamasi kylančiais klausimais. Kiekvieno tikslo įgyvendinimui skyrėme po vieną pamoką, tad iš viso su mentore numatėme keturis pamokų stebėjimus – pirmasis, skirtas įsivertinimui, antrasis, siekiant tilpti į pamokos laiką, atsirenkant svarbiausias užduotis, trečiasis  - siekiant užduočių įvairovės ir įtraukumo, ketvirtasis – skirtas pamokos užduočių diferencijavimui.

 

Apžvelgiant visą šį laikotarpį, po paskutinio aptarimo su mentore, galiu teigti, kad dabar veiklos pamokų metu daug geriau išsidėlioja laike. Išmokau dalį užduočių atlikti žodžiu, nagrinėti mažesnį kiekį pavyzdžių, o kai kurių užduočių apskritai atsisakyti ir iš anksto numatyti, kiek truks mano planuojamos veiklos. Mentorė pasidalino pastebėjimu, kad sutaupyti laiko man padėtų ir tai, jei vengčiau pakartoti mokinių atsakymus juos „užtvirtinant“ – išmokau to nebedaryti. Taigi, pirmo užsibrėžto tikslo pasiekti pavyko.

 

Per šį laikotarpį stengiausi išbandyti naujų metodų, netradicinio modelio,  tyrinėjimu grįstu ar integruotų, pamokų. Naudingos tam buvo mokymo metodų kūrimo paskaitos universitete. Kadangi išmokau geriau planuoti pamokas, atsirenkant užduotis ir telpant į norimą laiką, turėjau daugiau užtikrintumo ir drąsos išbandyti naujus mokymo(si) metodus bei stiprinti įtraukųjį ugdymą. Pavyko neblogai pasiruošti trečiajam pamokos stebėjimui, po kurio su mentore aptarėme būtent šiuos aspektus. Pastebėjau, kad netradicinės pamokos atsiliepia klasės drausmei, tačiau mentorė ragino dėl to nepergyventi ir ieškoti balanso tarp monotoniškų ir kitokio modelio pamokų, kurių metu vaikams duoti daugiau laisvės.

 

Tikslas, kurio praktikos metu pasiekti nepavyko – užduočių diferencijavimas skirtingais lygiais. Supratau, kad šiuo metu man tiesiog per sudėtinga, trūksta laiko ir vidinių resursų tam aprėpti. Kelis kartus išbandžiau diferencijuotas pamokas, tačiau kilo daug neaiškumų, nes pradinukams dar sunku suprasti, kokį pasiekimų lygį jie atitinka ir turėtų rinktis bei kam to reikia apskritai. Be to, pradiniame ugdyme dažnai mokomės bazinių dalykų, tad sunku diferencijuoti pamoką, nes kartais visas jos turinys ir pavyzdžiai yra būtini. Vis dar kyla daug klausimų dėl pamokų diferencijavimo, bet suprantu, kad viskam reikia laiko ir tikiu, kad ateityje galėsiu tam skirti daugiau dėmesio.

 

Vertinu šią praktiką ir manau, kad pavyko tikslingai išnaudoti jai skirtą laiką. Buvo labai naudingas kito žmogaus grįžtamasis ryšys, konstruktyviai išsakoma kritika bei stipriųjų pamokos pusių įvardinimas. Tikrai matau skirtumą tarp prieš tai buvusių ir dabar vedamų pamokų, ypatingai jaučiu palengvėjimą dėl to, kad išmokau savarankiškai planuoti veiklas ir atsirinkti užduotis. Džiaugiuosi savo pasiektais tikslais ir priimu savo galimybių ribas šiame etape. Žinau, kad visada galima geriau, bet mokausi matyti po vieną žingsnelį į priekį.